Rankinis

       Komandinio sporto žaidimas, kurio rungtynėse dvi komandos siekia pelnyti kuo daugiau įvarčių įmesdami kamuolį į priešininkų vartus. Aikštėje vienu metu žaidžia po septynis kiekvienos komandos žaidėjus 6 žaidėjai ir vartininkas.  Paprastai žaidžiama salėje. Aikštelės ilgis – 40 metrų, plotis – 20 metrų. Svarbiausias žaidimo tikslas – rankomis varant, perdavinėjant vienas kitam kamuolį įmesti į priešininkų komandos vartus. Vienas žaidėjas gali laikyti kamuolį ne daugiau nei tris sekundes, taip pat žengti su juo ne daugiau tris žingsnius, po kurių jis privalo perduoti kamuolį kitam žaidėjui. Rankinyje žaidėjų keitimų skaičius nėra ribojamas, tačiau naujas žaidėjas gali įeiti į aikštę, tik po to, kai ją palieka kitas žaidėjas. Besikeičiantys žaidėjai turi įeiti ir palikti aikštę tik peržengdami specialią keitimo liniją. Laimi komanda, įmetusi daugiau įvarčių. Žaidžiami du kėliniai po 30 minučių. Rungtynėse būna viena 15 minučių pertrauka. Po pertraukos komandos keičiasi aikštelės pusėmis. Esant būtinybei išaiškinti nugalėtoją, gali būti žaidžiamas pratęsimas – 2 kėliniai po 5 minutes. Jei ir jis baigiasi lygiomis, žaidžiamas dar vienas pratęsimas – 2 kėliniai po 5 minutes. Tuo atveju, jei po dviejų pratęsimų neišaiškinamas nugalėtojas, metama 7 metrų baudinių serija. Rungtynių metu kiekvieną komanda turi teisę imti po tris vienos minutės trukmės pertraukėles, tačiau ne daugiau kaip dvi per kėlinį ir ne daugiau kaip vieną likus 5 minutėms iki rungtynių pabaigos.

Istorija

       Rankinį 1898 m. sukūrė H. Nielsenas Danijos Ordrupo mieste kūno kultūros pamokoms paįvairinti. Šiuolaikinio rankinio taisyklės susiformavo XX a. pradžioje. Pirmosiose taisyklėse rankinio rungtynėse žaisdavo po 11 kiekvienos komandos žaidėjų, aikštė buvo didesnė nei šiuolaikinė. Dažniausiai buvo žaidžiama lauke. 1928m. Amsterdame įkurta Tarptautinė mėgėjų rankinio federacija (International Handball Federation, IAHF), 1936 m. rankinio turnyras pirmą kartą surengtas Berlino olimpinėse žaidynėse.  1946 m. Kopenhagoje įkurta nauja Tarptautinė rankinio federacija (International Handball Federation, IHF), pakeistos taisyklės, sumažintas aikštės dydis bei žaidėjų (nuo 11 iki 7) skaičius, pradėti rengti salės rankinio turnyrai (nuo 1966m. lauko rankinio pasaulio čempionatai neberengiami). Salės rankinis, būdamas dinamiškesnis ir patrauklesnis, nurungė lauko rankinį. 1972 m. vyrų rankinis vėl įtrauktas į olimpinių sportų sąrašą, 1976 m. olimpine sporto šaka tapo ir moterų rankinis

Rankinis Lietuvoje

      Lietuvoje pirmasis rankinio turnyras suorganizuotas 1927 m. Klaipėdoje. 1931 m. pirmą kartą lietuviškai išspausdintos rankinio taisyklės (M. Paura, „Rankasvydis”). 1955 m. suorganizuotos pirmosios Lietuvos taurės varžybos, 1956 m. surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas.

       Kauno „Žalgirio“ moterų komanda yra 4 kartus laimėjusi SSRS rankinio čempionatą (1957, 1960, 1966 ir 1967 m.), vieną kartą SSRS taurę (1978 m.), du kartus laimėjo Europos taurę (1967 ir 1968 m.). Vieną kartą SSRS čempionais tapo vyrų Kauno „Atleto“ komanda (1963 m.), kuri 1962 m. iškovojo ir bronzos medalius.

       Kauno „Granito“ vyrų ir Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio komandos yra po kartą laimėjusios tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurę (1987 m. ir 1988 m.). Kauno „Granito“ vyrų rankinio komanda SSRS čempionatuose du kartus laimėjo sidabro medalius (1981 m. ir 1985 m.) bei du kartus – bronzos (1979 m. ir 1986 m.).

     1991 m. įkurta Lietuvos rankinio federacija ir įstojo į Europos rankinio federaciją (EHF). 1992 m. šalies federacija priimta į IHF. Nepriklausomos Lietuvos čempionatai ir taurės varžybos rengiamos nuo 1992 m.

    Žaidimas gana sudėtingas, nepaisant to, jis yra ganėtinai populiarus ir tarp moterų, ir tarp vyrų. Tai nėra labai senas žaidimas, todėl savo populiarumo viršūnės šis žaidimas dar nėra pasiekęs, nepaisant to, rankinis jau įtraukas į Olimpinių sportų sąrašą, o tai jau nemažas pasiekimas, kuris skatina įsitraukti į žaidimą vis daugiau žmonių.